Tūkstančius metų Afrikos gydytojai naudojo velnio leteną daugeliui negalavimų gydyti. Vienintelė vieta Žemėje, kur auga šis nuostabus augalas, yra Kalahario dykuma pietvakarių Afrikoje. Šioje itin sausoje, praktiškai be augmenijos, vietovėje velnio letena turėjo išvystyti specialią šaknų sistemą drėgmei kaupti. Užaugusi iki 120 cm gylio, ji išsišakoja į gumbinių šaknų ryšulį, primenantį bulves. Iš šimto kilogramų šių šaknų gaunama šeši kilogramai žaliavos, kurioje yra veikliosios medžiagos.

Tokį pavadinimą augalas gavo dėl dygliuotų ankščių, išsivysčiusių iš ryškiai raudonų žiedų. Šios ankštys, kaip ir velnio letenos, yra tokios stiprios, kad joms reikia žnyplių, kad būtų galima išlaisvinti gyvūnų kanopas.

Kiekviena šaknis iškasama atskirai, supjaustoma griežinėliais, išdžiovinama ir sumalama. Rezultatas – lipni, sunkiai apdorojama medžiaga. Žinių apie šią nepaprastą Afrikos žolelę Europos gyventojai įgijo XX amžiaus pradžioje. Vienas iš jų nusiuntė džiovintų velnio letenų pavyzdžių dr. Bernhardui Zornui, Friedricho Schillerio universiteto Jenoje, Vokietijoje, Fiziologijos ir chemijos instituto vadovui.

Žinoma, terapiniai eksperimentai pirmiausia buvo atlikti su žiurkėmis. Joms podagra buvo sukelta formaldehidu, o kai po 12–14 dienų išsivystė uždegimas, šaknis buvo duodama kaip nuoviras, per burną ir injekcijomis. Buvo atliktos trys bandymų serijos. Po penkių savaičių gydymo velnio letena pastebėtas reikšmingas patinimo sumažėjimas ir normalių letenų judesių atsistatymas, o kontrolinėje grupėje savaiminis podagros išnykimas buvo minimalus.

Garsus Šveicarijos žolininkas, ištyręs velnio leteną kaip sveikatos priemonę, rekomenduoja visiems kasmet gydytis šaknimi, teigdamas, kad tai pašalins toksinus iš mūsų organizmo ir leis mums džiaugtis sveikesniu gyvenimu.

Sudedamosios dalys:

Vartojimas:

2 kapsulės 2–3 kartus per dieną.

Laikymas:

Laikyti kambario temperatūroje, mažiems vaikams nepasiekiamoje vietoje.